 |
| Vilkaviškis. 1924 m. gegužės mėn. Vilkaviškio gimnazijos ateitininkų grupelė. Iš kairės į dešinę stovi: Stasys Balsys, Justinas Švelnys, Petras Strimaitis, Alfonsas Kulvinskas, Juozas Baltūsis, Micuta. Sėdi: Selemonas Vizgirda, Marija Kudirkaitė, Ona Pečkaitytė, Stasys Kudirka, Salomėja Bačinskaitė, Petrė Orintaitė. Ant grindų sėdi: Česė Dielininkaitytė, Albinas Stadalninkas. |
1994-11-11 d. straipsnis laikraštyje "Alytaus Naujienos" Nr. 217 (7815) apie Stasį Kudirką ir jo klasės draugus, vienas iš kurių buvo Albinas Stadalninkas.
Mokykloje
Stasio Kudirkos mokslai prasidėjo pas kaimo daraktorių Jurgį Radzevičių. Pasimokęs vieną žiemą, pramoko skaityti ir rašyti, o per vasarą buvo namie, ganė gyvulius. Rudenį pradėjo mokytis Barzdų pradžios mokykloje. Nors šioje mokykloje dirbo įžymus pedagogas, Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis Juozas Greimas, tačiau čia besimokantiems 104 mokiniams reikėjo daugiau mokytojų, todėl dažnai mažuosius mokyti buvo skiriami vyresniųjų skyrių mokiniai. Jie Stasiui ir ausį užsukdavo, ir sprigtų duodavo. |
| Straipsnis Alytaus Naujienose 1994-11-11 d. apie Stasį Kudirką ir jo klasės draugus, vienas iš kurių buvo Albinas Stadalninkas. |
Tokiu metu daugeliui ne mokslai rūpėjo, todėl po karo į gimnazijas susirinko "peraugę" mokiniai. Aukštesniųjų klasių gimnazistams buvo nuo 19 iki 23 metų. Norintieji toliau mokytis gimnazijoje turėjo iš naujo rengtis. Stasiui Kudirkai padėjo mokytojas Jurkša Pilviškiuose. Ir 1919 m. jis jau tęsė mokslą Marijampolės gimnazijos trečioje klasėje. 1920 m. įstojo į Vilkaviškio "Žiburio" gimnazijos ketvirtą klasę. Tuometinis Vilkaviškis buvo niūrus, apsnūdęs provincijos miestelis. Jo gyvenimą pagyvindavo vien tik gimnazija.
Metais vėliau į Vilkaviškio gimnaziją atvyko Petronėlė Orintaitė. Po daugelio metų, gyvendama užsienyje, savo atsiminimuose anų laikų Vilkaviškį taip aprašė:
"O koks gi tas Vilkaviškis iš tikrųjų? Ligi sausų padugnių nusenkanti Vilkauja – net į padorią upę nepanaši. Nė pavasarinės liūtys, rodos, neišskalaudavo pakankamai jos skurdžios vagos. Ir todėl visas miestas murksojo – tartum pilkai apdulkėjęs paveikslas murziname fone.
Jokių įvairesnių pašlaičių, jokio kalnelio ar miško. Net ir buvusio garsaus dvaro sodyba su dideliu sodu, bet jau karo metu visiškai apleista ir nutriušinta, plynoje lygumoje prasikėtusi, nebetraukė akies. Buvę puikieji palociai bekėpšojo lyg graudūs praeities likučiai, primindami: "Sic transit gloria mundi..." (šitaip praeina žmogiškoji garbė). ("Ką laumės lėmė", Los Angeles, California, 1964 m.).
Kartu su Stasiu Kudirka į Vilkaviškio gimnazijos penktą klasę susirinko 34 mokiniai. Dėl įvairių priežasčių baigė tik trylika. Baigiamojoje klasėje tarp 11 subrendusių vyrų buvo 2 mergaitės, arba, kaip P. Orintaitė prisimena, pusantros mergaitės. Mat Salomėja Bačinskaitė (būsimoji D. Nėris) buvo nedidukė, apvalutė, o jos draugė Uršulė Jasiulaitytė – aukšta, liekna. Ūgių skirtumas neturėjo reikšmės, jos sutarė gerai, kažkiek laiko gyveno pas tą pačią šeimininkę, sėdėjo viename suole.
Kaip susiklostė S. Kudirkos draugų likimai, per tokią tirštą laiko uždangą jau sunku įžvelgti. Gyvenęs Alytuje pedagogas Jonas Unguraitis, klasėje vadintas Dabita, 1979 m. pasakojo, kad dar tebesą gyvi Bonifacas Stankevičius – pedagogas ir Uršulė Jasulaitytė – pedagogė, nusipelniusi mokytoja. Jau seniai tarp gyvųjų nebėra paties Jono Unguraičio.
Gydytojais tapo du: Stasys Kudirka ir Petras Strimaitis (1944 m. pasitraukęs į Vakarus). Inžinieriais: J. Kizlaitis ir J. Antanaitis. Abu karo metais pasitraukė į Vakarus. J. Antanaitis gyveno Brazilijoje – San Paule, turėjo mezgimo fabriką. Daugiausia buvo humanitarų: Jonas Pečkaitis (1944 m. išvyko į Vakarus), mokytojai Feliksas Švelnys ir Stasys Balsys (karo metais dirbo mokytoju Kybartuose), S. Bačinskaitė ir B. Stankevičius, Alfonsas Kulvinskas baigė technikos fakutetą. Jis pirmą karo dieną išvažiavo dviračiu ir ties Šakiais pradingo.
Septintoje klasėje viename suole sėdėjo su Stasiai – Kudirka ir Matulevičius. Vieną bendraklasiai vadino filosofu (Kudirką), antrą - matematiku. Tačiau po 1923 m. gimnazijoje plačiai nuskambėjusio septintos klasės mokinių streiko, suolo draugai turėjo išsiskirti. Gimnaziją tada paliko mokslo pirmūnas S. Matulevičius, visur aktyvus ir daugelio mergaičių numylėtinis Pijus Glovackis, Stasys Bakšys ir A. Koniuchovas, nors nė vienas iš gimnazijos nebuvo pašalintas. Dviem pastariesiems buvo sumažintas tik elgesio pažymys, o S. Bačinskaitei ir S. Matulevičiui pareikšta papeikimai ir pranešta tėvams, juos iškviečiant į gimnaziją. Pasibaigus incidentui, klasė vėl susėdo į savo suolus, tačiau ne visa. Kelias dienas į klasę neatėjo ir Salomėja Bačinskaitė, bet, tėvų verčiama, nors ir labai susikrimtusi ir pasipiktinusi brutalumu ir neteisybe, sugrįžo. Kiek aprimo sužinojusi, kad S. Matulevičius įstojo į Kauno "Aušros" gimnaziją. A. Koniuchovas perėjo į Marijampolės gimnaziją, o S. Bakšys pradėjo dirbti pradinėje mokykloje mokytoju.
Šį mokinių streiką yra aprašęs Feliksas Švelnys ("Literatūra ir kalba" 1959 m., IV t. 41 psl.). Man yra pasakojęs Jonas Unguraitis. Abu teigė, kad, neįdomiai dėstęs literatūrą, kunigas J. Starkus mėgdavo mokinius grubiai pašiepti ir vaikyti iš klasės. Per jo pamokas mokiniai darydavo kas ką išmanydavo, nes Starkus nieko neaiškindavo, tik kai ką paskaitydavo iš knygos. F. Švelnys ųio incidento pradžią aprašo kiek kitaip, o J. Unguraitis pasakojo, kad S. Matulevičius per tokią neįdomią pamoką nupiešęs J. Starkaus karikatūrą ir paleidęs per klasę. Kai ši atsidūrė pas J. Unguraitį, J. Starkus užmatęs paprašė atiduoti. Unguraičiui nepaklusus buvo varomas iš klasės. Bet čia atsistojo Salomėja Bačinskaitė ir pirmoji išėjo iš klasės. Ja pasekė visi. Liko tik J. Starkus ir A. Kulvinskas – direktoriaus giminaitis ir pataikūnas. Klasė buvo užrakinta, iškvietė komisiją. Kelias dienas vyko apklausa, mokinius vertė J. Starkaus atsiprašyti. Bandyta palaužti jų vienybę ir suskaldyti, ypač puolė mergaites. Bet klasė išliko vieninga. Vietoj J. Starkaus paskyrė kitą literatūros mokytoją – kunigą J. Juraitį.
Mokykoje nieko nestebino graži kai kurių berniukų ir mergaičių draugystė. Pavyzdžiui, niekam neužkliūdavo, kad Salomėja dar nuo ketvirtos klasės turėjo palydovą Stasį Balsį – gerą matematiką, dėl savo rimtumo ir brandumo klasėje vadintą Balsių dėde. Jai reikėjo tokios užuovėjos. Vyrai jautė malonią pareigą savo mergaitei pagelbėti sprendžiant sunkesnius uždavinius, braižant brėžinį, verčiant lotynų kalbos vertimus. Viešai nesiglamonėdavo, nesibučiuodavo ne iš baimės, bet iš vidinės savigarbos.
P. Orintaitė tada rašė, kad "štai Stasys ėjo nuolatos su Čese, Bonifacas su Mane, o Jonas su Jadze" ("Ką laumės lėmė" 16 psl.). Ji nemini pavardžių, o štai J. Unguraitis yra pasakojęs, kad Stasys Kudirka aštuntoje klasėje gražiai draugavo su Čese Dielininkaityte iš septintos klasės. Abu jie buvo ateitininkai. Mokykloje tada greta religinės pakraipos ateitininkų – skaitlingiausios organizacijos – veikė ir kairiųjų pažiūrų "bepartyvių kuopa". Kūrėsi "Etninio lavinimo draugija", bet, dar kaip reikiant nepradėjusi veikti iširo. Ateitininkė buvo ir S. Bačinskaitė, tačiau, kaip ir vėliau gyvenime, visuomeninė veikla jos netraukė. Ateitininkų organizacijoje jos darbas – tik toks: pusę šios organizacijos laikraštėlio prirašydavo savo eilėraščių. Šio laikraštėlio redkolegijos narys buvo ir Stasys Kudirka.
Salomėja jau gimnazijoje garsėjo kaip poetė. Iš jos daug tikėtasi. Bet matematikos ji nesuprato ir nežinojo, o kol atėjo šio dalyko brandos atestato egzaminas, jos gyvenime vos neįvyko sunkiai pataisomas įvykis. Pasiklausiusi bendraklasių atsakinėjimo, ji liūdna išslinko savo buto link. Pirmasis susigriebė Stasys Kudirka ir pasivijęs ėmė maldauti grįžti ir laikyti egzaminą. Žinant jos ambicingą charakterį, nesunku įsivaizduoti, kaip sunku buvo Stasiui įkalbėti ir kaip jai pačiai buvo nelengva apsispręsti. "Leisgyvė grįžo į klasę, – prisimena J. Juraitis. – Toks ten jos atsakinėjimas tebuvo – šį tą po nosim pusbalsiu pamurmėjo, ir direktorius S. Vaitkevičius parašė trejetuką".
Stasys Kudirka gimnazijoje mokėsi gerai. Brandos atestate tik du ketvertai, visi kiti – penketai.
Šį mokinių streiką yra aprašęs Feliksas Švelnys ("Literatūra ir kalba" 1959 m., IV t. 41 psl.). Man yra pasakojęs Jonas Unguraitis. Abu teigė, kad, neįdomiai dėstęs literatūrą, kunigas J. Starkus mėgdavo mokinius grubiai pašiepti ir vaikyti iš klasės. Per jo pamokas mokiniai darydavo kas ką išmanydavo, nes Starkus nieko neaiškindavo, tik kai ką paskaitydavo iš knygos. F. Švelnys ųio incidento pradžią aprašo kiek kitaip, o J. Unguraitis pasakojo, kad S. Matulevičius per tokią neįdomią pamoką nupiešęs J. Starkaus karikatūrą ir paleidęs per klasę. Kai ši atsidūrė pas J. Unguraitį, J. Starkus užmatęs paprašė atiduoti. Unguraičiui nepaklusus buvo varomas iš klasės. Bet čia atsistojo Salomėja Bačinskaitė ir pirmoji išėjo iš klasės. Ja pasekė visi. Liko tik J. Starkus ir A. Kulvinskas – direktoriaus giminaitis ir pataikūnas. Klasė buvo užrakinta, iškvietė komisiją. Kelias dienas vyko apklausa, mokinius vertė J. Starkaus atsiprašyti. Bandyta palaužti jų vienybę ir suskaldyti, ypač puolė mergaites. Bet klasė išliko vieninga. Vietoj J. Starkaus paskyrė kitą literatūros mokytoją – kunigą J. Juraitį.
Mokykoje nieko nestebino graži kai kurių berniukų ir mergaičių draugystė. Pavyzdžiui, niekam neužkliūdavo, kad Salomėja dar nuo ketvirtos klasės turėjo palydovą Stasį Balsį – gerą matematiką, dėl savo rimtumo ir brandumo klasėje vadintą Balsių dėde. Jai reikėjo tokios užuovėjos. Vyrai jautė malonią pareigą savo mergaitei pagelbėti sprendžiant sunkesnius uždavinius, braižant brėžinį, verčiant lotynų kalbos vertimus. Viešai nesiglamonėdavo, nesibučiuodavo ne iš baimės, bet iš vidinės savigarbos.
P. Orintaitė tada rašė, kad "štai Stasys ėjo nuolatos su Čese, Bonifacas su Mane, o Jonas su Jadze" ("Ką laumės lėmė" 16 psl.). Ji nemini pavardžių, o štai J. Unguraitis yra pasakojęs, kad Stasys Kudirka aštuntoje klasėje gražiai draugavo su Čese Dielininkaityte iš septintos klasės. Abu jie buvo ateitininkai. Mokykloje tada greta religinės pakraipos ateitininkų – skaitlingiausios organizacijos – veikė ir kairiųjų pažiūrų "bepartyvių kuopa". Kūrėsi "Etninio lavinimo draugija", bet, dar kaip reikiant nepradėjusi veikti iširo. Ateitininkė buvo ir S. Bačinskaitė, tačiau, kaip ir vėliau gyvenime, visuomeninė veikla jos netraukė. Ateitininkų organizacijoje jos darbas – tik toks: pusę šios organizacijos laikraštėlio prirašydavo savo eilėraščių. Šio laikraštėlio redkolegijos narys buvo ir Stasys Kudirka.
Salomėja jau gimnazijoje garsėjo kaip poetė. Iš jos daug tikėtasi. Bet matematikos ji nesuprato ir nežinojo, o kol atėjo šio dalyko brandos atestato egzaminas, jos gyvenime vos neįvyko sunkiai pataisomas įvykis. Pasiklausiusi bendraklasių atsakinėjimo, ji liūdna išslinko savo buto link. Pirmasis susigriebė Stasys Kudirka ir pasivijęs ėmė maldauti grįžti ir laikyti egzaminą. Žinant jos ambicingą charakterį, nesunku įsivaizduoti, kaip sunku buvo Stasiui įkalbėti ir kaip jai pačiai buvo nelengva apsispręsti. "Leisgyvė grįžo į klasę, – prisimena J. Juraitis. – Toks ten jos atsakinėjimas tebuvo – šį tą po nosim pusbalsiu pamurmėjo, ir direktorius S. Vaitkevičius parašė trejetuką".
Stasys Kudirka gimnazijoje mokėsi gerai. Brandos atestate tik du ketvertai, visi kiti – penketai.
Kęstutis ORINAS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 215)
Ineta, 2019-06-16
Ineta, 2019-06-16
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą