JADVYGOS (GEBRAUSKAITĖS) STADALNINKIENĖS PRISIMINIMAI

Jadvyga ir Juozas Stadalninkai su sūnumi

Juozo Stadalninko (mano senelio) žmona Jadvyga (Gebrauskaitė) Stadalninkienė (mano senelė) užrašinėjo savo prisiminimus. Karo metu patirtą skausmą ir netektis išliedavo popieriaus lape. Užrašydavo, tobulindavo, perrašydavo... Kai kurie jos užrašai yra  išlikę iki šių dienų.

Vienas iš išlikusių prisiminimų yra pasakojimas apie jos ir sūnelio Algio gyvenimą, kol jos vyras Juozas Stadalninkas, kaip politinis kalinys kalėjo lageryje.

Jadvygos (Gebrauskaitės) Stadalninkienės užrašyti prisiminimai

1946 m.

Gyvenau Sudvajų girininkijoje 3 metus su sūneliu 4 metų Algučiu be jokių pajamų, be algos, niekur įsidarbinti negalėjau, kadangi vyras buvo politinis kalinys. Reikėjo pačiai su vaikeliu gyventi ir jam į kalėjimą siųsti. Išsipardaviau ką turėjau brangesnio, kad kaip nors išlaikyti kalėjime gyvybę ir vaiką.

Turėjau karvę. Užkrautos buvo baisios duoklės. Sviestą reikėjo dar dapirkus visą atiduoti. Vaikas dažnai sakydavo:

– Mamyte, viską atiduoti Stalinui, o kur mums?

– Valgykim, sūneli, pasukas. Stalinas labai didelis ir daug valgo. O mes kentėkim, – taip ramindavau vaiką nurydama karčias ašaras jam nerodant.

Ne gyvenimas buvo, bet pragaras! Ir visko negali išrašyti. Širdis plyštų iš didžiausio skausmo...

Jadvygos (Gebrauskaitės) Stadalninkienės užrašyti prisiminimai

Turėjau 6 arus žemės (valdiškos) – atėmė, kadangi kalinio šeima ir negalėjau išlaikyti karvės.

Buvo ir gerų žmonių. Juozo eiguliai ir darbininkai padėjo išlaikyti karvę. Tai buvo visas mūsų maistas. Pasodino truputį bulvių... bet geri žmonės rizikavo...

Ineta, 2020-12-08